KGB plėtoja verslą

Sviekas po UTENIO 2012-11-05 12:11:42 DA IR LENKAI DIRBO. tuos kraštuos...Tik gerai nepamenu STRAIBATO EILINIS. Ar Dujotiekio ar Naftotiekio statybos. Tadu būve po Antro pasaulinio karo. lito-(Sidabrinio_) Smukimas pasaulio rinkos.. Pas žmones. Buvo like dauk netik Caro červoncu...Bet ir Sidabrinių lytu like/../ Nu tai tie Vakaruos ir pavarė. Numušė kainas.

KGB plėtoja verslą 2012.11.05 09:37 Persiųstipranešti klaidąspausdinti1 komentarai (nuotr. SCANPIX) Susiję straipsniai Buvusio KGB agento išpažintys: A. Litvinenko nužudė FSB (2) Šnipų apsuptyje: Rusijos specialiųjų tarnybų tinklas yra apraizgęs visą pasaulį (9) Pasklidus gandams apie pablogėjusią sveikatą, V. Putinas pasirodė viešumoje Teisininko S. Magnitskio mirtis Rusijoje – po kankinimų žiurkių pilname kalėjime (3) 1987 m. viduryje SSRS buvo pripažinta privati nuosavybė. Ūkinė nomenklatūra galėjo ja naudotis per vadinamuosius kooperatyvus – t. y. valstybinių įmonių ir privačių asmenų bendroves. Nuo 1988 m. vasaros kooperatyvai tapo pagrindiniu komjaunuoliškos privatizacijos įrankiu, ypač steigiant komercinius bankus, per kuriuos buvo atliekama nomenklatūrinė privatizacija.Kaip JAV Atstovų rūmų Bankų komitetui paliudijo buvęs KGB analitikas Jurijus Švecas, „nuo 1988 m. [...] kiekvieno KGB karininko prioritetas buvo steigti naujas įmones ir infiltruotis į esamas – įskaitant bankus“. KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas daug bendravo su „Maxwell Communication Corporation“ savininku Robertu Maxwellu, kurio iniciatyva buvo įsteigta verslininkų mokykla nomenklatūrai. Partijos turto privatizavimu rūpinosi iždininkas Nikolajus Kručina, jis 1990 m. vadovavo pervedimų į Vakarų bankus operacijai ir rinko pažymas apie „kapitalistų“ žinion atiduotas lėšas (1991 m. jis „nusklendė“ iš 9 aukšto). Tų metų rudenį keli KGB I vyriausiosios valdybos karininkai buvo perkelti dirbti į CK skyrių, kuris rūpinosi partijos turtu. KGB V valdybos viršininkas Filipas Bobkovas išleido specialiai atrinktiems KGB karininkams skirtą direktyvą, nurodančią nedelsiant pradėti teikti pasiūlymus dėl reikiamomis legendomis aprūpintų prekybos firmų ir finansinių institucijų steigimo. Tam tikslui ketinta panaudoti ir agentų tinklą. KGB ir SSKP pinigai sudarė 80 proc. įnašų į naujus bankus, biržas bei verslą. Gėlininkė – milijonierė Turtingiausia moterimi Estijoje pereinamuoju laikotarpiu tapo Tiiu Silves. Ji buvo matematikos mokytoja, o kai 1988 m. Estijoje buvo leista imtis individualios ūkinės veiklos, pradėjo turguje pardavinėti gėles ir pačios keptus kepinius. 1990 m. ji trečiąkart ištekėjo – šį kartą už rusų verslininko Genadijaus. Iš gėlių ji esą prasigyveno tiek, kad 1991 m. galėjo investuoti į sovietų sunkiosios pramonės paliktų metalų apyvartą. Iš pradžių ji keisdavo juos į vakarietiškas prekes – pavyzdžiui, už Vakarams parduotas 5 tonas metalo laužo gaudavo magnetofoną. Vėliau ėmė supirkinėti metalo laužą iš kitų posovietinių respublikų. Ji uždirbo milžiniškus pinigus ir buvo praminta „metalo karaliene“. Be to, jos įmonė išieškodavo rusų skolas Vakarų kreditoriams. Buvusi gėlininkė gyrėsi, kad jos „Silves Enterprise“ turi 22 filialus 8 valstybėse, o apyvarta keliskart viršija Estijos biudžetą. 1996 m. apie ją buvo sukurtas dokumentinis filmas „Pelenė iš Talino“, pasakojantis, kaip ji, sunkiai dirbdama ir niekieno nepadedama, praturtėjo. Taip jau susiklostė, kad „Silves Enterprise“ apsaugai vadovavo Reinas Sillaras – paskutinis Estijos KGB viršininkas (1990 m. kovo 17 d.–1991 m. gruodžio 18 d.), o anksčiau – KGB V skyriaus, kurio funkcija buvo persekioti opoziciją, viršininkas. Vėliau jis tapo T. Silves firmos Maskvos filialo vadovu. „Silves Enterprise“ kompanijoje dirbo dešimtys buvusių kagėbistų, „kad saugotų nuo mafijos“. Nieko nuostabaus, kad 1994 m. T. Silves buvo suteiktas kreditas. Tačiau 1996 m. buvo įsteigta Rusijos „Onako“ įmonės, pardavinėjusios Vakarams TNK naftą, antrinė įmonė „Onako Eesti“. Po metų R. Sillaras perėjo į naują darbą. Kagėbistai dingo, pinigai – taip pat, ir T. Silves liko su 4 mln. kronų skola. Teisme pralaimėjusi bylą, ji 1999 m. išvyko – kaip teigė, į Saudo Arabiją, kur esą ištekėjo už šeicho. 2000 m. jos įmonės jau neegzistavo. Netrukus ji sugrįžo ir apsigyveno su vyru provincijoje. Ji iki šiol nesupranta, kad buvo KGB marionetė, ir laiko save genialia verslininke. Gairės: rusija, ssrs, kgb, vladimiras kriučkovas, Filipas Bobkovas, Nikolajus Kručina, Reinas Sillaras, Petyras Čergilanovas, Grogoras Šopovas, Dimitras Ivanovas Puslapiai: 1 2 3 4 5 6
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/629082/kgb-pletoja-versla

KGB plėtoja verslą 2012.11.05 09:37 Persiųstipranešti klaidąspausdinti1 komentarai (nuotr. SCANPIX) Susiję straipsniai Buvusio KGB agento išpažintys: A. Litvinenko nužudė FSB (2) Šnipų apsuptyje: Rusijos specialiųjų tarnybų tinklas yra apraizgęs visą pasaulį (9) Pasklidus gandams apie pablogėjusią sveikatą, V. Putinas pasirodė viešumoje Teisininko S. Magnitskio mirtis Rusijoje – po kankinimų žiurkių pilname kalėjime (3) 1987 m. viduryje SSRS buvo pripažinta privati nuosavybė. Ūkinė nomenklatūra galėjo ja naudotis per vadinamuosius kooperatyvus – t. y. valstybinių įmonių ir privačių asmenų bendroves. Nuo 1988 m. vasaros kooperatyvai tapo pagrindiniu komjaunuoliškos privatizacijos įrankiu, ypač steigiant komercinius bankus, per kuriuos buvo atliekama nomenklatūrinė privatizacija.Kaip JAV Atstovų rūmų Bankų komitetui paliudijo buvęs KGB analitikas Jurijus Švecas, „nuo 1988 m. [...] kiekvieno KGB karininko prioritetas buvo steigti naujas įmones ir infiltruotis į esamas – įskaitant bankus“. KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas daug bendravo su „Maxwell Communication Corporation“ savininku Robertu Maxwellu, kurio iniciatyva buvo įsteigta verslininkų mokykla nomenklatūrai. Partijos turto privatizavimu rūpinosi iždininkas Nikolajus Kručina, jis 1990 m. vadovavo pervedimų į Vakarų bankus operacijai ir rinko pažymas apie „kapitalistų“ žinion atiduotas lėšas (1991 m. jis „nusklendė“ iš 9 aukšto). Tų metų rudenį keli KGB I vyriausiosios valdybos karininkai buvo perkelti dirbti į CK skyrių, kuris rūpinosi partijos turtu. KGB V valdybos viršininkas Filipas Bobkovas išleido specialiai atrinktiems KGB karininkams skirtą direktyvą, nurodančią nedelsiant pradėti teikti pasiūlymus dėl reikiamomis legendomis aprūpintų prekybos firmų ir finansinių institucijų steigimo. Tam tikslui ketinta panaudoti ir agentų tinklą. KGB ir SSKP pinigai sudarė 80 proc. įnašų į naujus bankus, biržas bei verslą. Gėlininkė – milijonierė Turtingiausia moterimi Estijoje pereinamuoju laikotarpiu tapo Tiiu Silves. Ji buvo matematikos mokytoja, o kai 1988 m. Estijoje buvo leista imtis individualios ūkinės veiklos, pradėjo turguje pardavinėti gėles ir pačios keptus kepinius. 1990 m. ji trečiąkart ištekėjo – šį kartą už rusų verslininko Genadijaus. Iš gėlių ji esą prasigyveno tiek, kad 1991 m. galėjo investuoti į sovietų sunkiosios pramonės paliktų metalų apyvartą. Iš pradžių ji keisdavo juos į vakarietiškas prekes – pavyzdžiui, už Vakarams parduotas 5 tonas metalo laužo gaudavo magnetofoną. Vėliau ėmė supirkinėti metalo laužą iš kitų posovietinių respublikų. Ji uždirbo milžiniškus pinigus ir buvo praminta „metalo karaliene“. Be to, jos įmonė išieškodavo rusų skolas Vakarų kreditoriams. Buvusi gėlininkė gyrėsi, kad jos „Silves Enterprise“ turi 22 filialus 8 valstybėse, o apyvarta keliskart viršija Estijos biudžetą. 1996 m. apie ją buvo sukurtas dokumentinis filmas „Pelenė iš Talino“, pasakojantis, kaip ji, sunkiai dirbdama ir niekieno nepadedama, praturtėjo. Taip jau susiklostė, kad „Silves Enterprise“ apsaugai vadovavo Reinas Sillaras – paskutinis Estijos KGB viršininkas (1990 m. kovo 17 d.–1991 m. gruodžio 18 d.), o anksčiau – KGB V skyriaus, kurio funkcija buvo persekioti opoziciją, viršininkas. Vėliau jis tapo T. Silves firmos Maskvos filialo vadovu. „Silves Enterprise“ kompanijoje dirbo dešimtys buvusių kagėbistų, „kad saugotų nuo mafijos“. Nieko nuostabaus, kad 1994 m. T. Silves buvo suteiktas kreditas. Tačiau 1996 m. buvo įsteigta Rusijos „Onako“ įmonės, pardavinėjusios Vakarams TNK naftą, antrinė įmonė „Onako Eesti“. Po metų R. Sillaras perėjo į naują darbą. Kagėbistai dingo, pinigai – taip pat, ir T. Silves liko su 4 mln. kronų skola. Teisme pralaimėjusi bylą, ji 1999 m. išvyko – kaip teigė, į Saudo Arabiją, kur esą ištekėjo už šeicho. 2000 m. jos įmonės jau neegzistavo. Netrukus ji sugrįžo ir apsigyveno su vyru provincijoje. Ji iki šiol nesupranta, kad buvo KGB marionetė, ir laiko save genialia verslininke. Gairės: rusija, ssrs, kgb, vladimiras kriučkovas, Filipas Bobkovas, Nikolajus Kručina, Reinas Sillaras, Petyras Čergilanovas, Grogoras Šopovas, Dimitras Ivanovas Puslapiai: 1 2 3 4 5 6
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/629082/kgb-pletoja-versla

KGB plėtoja verslą 2012.11.05 09:37 Persiųstipranešti klaidąspausdinti1 komentarai (nuotr. SCANPIX) Susiję straipsniai Buvusio KGB agento išpažintys: A. Litvinenko nužudė FSB (2) Šnipų apsuptyje: Rusijos specialiųjų tarnybų tinklas yra apraizgęs visą pasaulį (9) Pasklidus gandams apie pablogėjusią sveikatą, V. Putinas pasirodė viešumoje Teisininko S. Magnitskio mirtis Rusijoje – po kankinimų žiurkių pilname kalėjime (3) 1987 m. viduryje SSRS buvo pripažinta privati nuosavybė. Ūkinė nomenklatūra galėjo ja naudotis per vadinamuosius kooperatyvus – t. y. valstybinių įmonių ir privačių asmenų bendroves. Nuo 1988 m. vasaros kooperatyvai tapo pagrindiniu komjaunuoliškos privatizacijos įrankiu, ypač steigiant komercinius bankus, per kuriuos buvo atliekama nomenklatūrinė privatizacija.Kaip JAV Atstovų rūmų Bankų komitetui paliudijo buvęs KGB analitikas Jurijus Švecas, „nuo 1988 m. [...] kiekvieno KGB karininko prioritetas buvo steigti naujas įmones ir infiltruotis į esamas – įskaitant bankus“. KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas daug bendravo su „Maxwell Communication Corporation“ savininku Robertu Maxwellu, kurio iniciatyva buvo įsteigta verslininkų mokykla nomenklatūrai. Partijos turto privatizavimu rūpinosi iždininkas Nikolajus Kručina, jis 1990 m. vadovavo pervedimų į Vakarų bankus operacijai ir rinko pažymas apie „kapitalistų“ žinion atiduotas lėšas (1991 m. jis „nusklendė“ iš 9 aukšto). Tų metų rudenį keli KGB I vyriausiosios valdybos karininkai buvo perkelti dirbti į CK skyrių, kuris rūpinosi partijos turtu. KGB V valdybos viršininkas Filipas Bobkovas išleido specialiai atrinktiems KGB karininkams skirtą direktyvą, nurodančią nedelsiant pradėti teikti pasiūlymus dėl reikiamomis legendomis aprūpintų prekybos firmų ir finansinių institucijų steigimo. Tam tikslui ketinta panaudoti ir agentų tinklą. KGB ir SSKP pinigai sudarė 80 proc. įnašų į naujus bankus, biržas bei verslą. Gėlininkė – milijonierė Turtingiausia moterimi Estijoje pereinamuoju laikotarpiu tapo Tiiu Silves. Ji buvo matematikos mokytoja, o kai 1988 m. Estijoje buvo leista imtis individualios ūkinės veiklos, pradėjo turguje pardavinėti gėles ir pačios keptus kepinius. 1990 m. ji trečiąkart ištekėjo – šį kartą už rusų verslininko Genadijaus. Iš gėlių ji esą prasigyveno tiek, kad 1991 m. galėjo investuoti į sovietų sunkiosios pramonės paliktų metalų apyvartą. Iš pradžių ji keisdavo juos į vakarietiškas prekes – pavyzdžiui, už Vakarams parduotas 5 tonas metalo laužo gaudavo magnetofoną. Vėliau ėmė supirkinėti metalo laužą iš kitų posovietinių respublikų. Ji uždirbo milžiniškus pinigus ir buvo praminta „metalo karaliene“. Be to, jos įmonė išieškodavo rusų skolas Vakarų kreditoriams. Buvusi gėlininkė gyrėsi, kad jos „Silves Enterprise“ turi 22 filialus 8 valstybėse, o apyvarta keliskart viršija Estijos biudžetą. 1996 m. apie ją buvo sukurtas dokumentinis filmas „Pelenė iš Talino“, pasakojantis, kaip ji, sunkiai dirbdama ir niekieno nepadedama, praturtėjo. Taip jau susiklostė, kad „Silves Enterprise“ apsaugai vadovavo Reinas Sillaras – paskutinis Estijos KGB viršininkas (1990 m. kovo 17 d.–1991 m. gruodžio 18 d.), o anksčiau – KGB V skyriaus, kurio funkcija buvo persekioti opoziciją, viršininkas. Vėliau jis tapo T. Silves firmos Maskvos filialo vadovu. „Silves Enterprise“ kompanijoje dirbo dešimtys buvusių kagėbistų, „kad saugotų nuo mafijos“. Nieko nuostabaus, kad 1994 m. T. Silves buvo suteiktas kreditas. Tačiau 1996 m. buvo įsteigta Rusijos „Onako“ įmonės, pardavinėjusios Vakarams TNK naftą, antrinė įmonė „Onako Eesti“. Po metų R. Sillaras perėjo į naują darbą. Kagėbistai dingo, pinigai – taip pat, ir T. Silves liko su 4 mln. kronų skola. Teisme pralaimėjusi bylą, ji 1999 m. išvyko – kaip teigė, į Saudo Arabiją, kur esą ištekėjo už šeicho. 2000 m. jos įmonės jau neegzistavo. Netrukus ji sugrįžo ir apsigyveno su vyru provincijoje. Ji iki šiol nesupranta, kad buvo KGB marionetė, ir laiko save genialia verslininke. Gairės: rusija, ssrs, kgb, vladimiras kriučkovas, Filipas Bobkovas, Nikolajus Kručina, Reinas Sillaras, Petyras Čergilanovas, Grogoras Šopovas, Dimitras Ivanovas Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 inShare geopolitika.lt
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/629082/kgb-pletoja-verslahttp://www.balsas.lt/naujiena/629082/kgb-pletoja-versla

KGB plėtoja verslą 2012.11.05 09:37 Persiųstipranešti klaidąspausdinti1 komentarai (nuotr. SCANPIX) Susiję straipsniai Buvusio KGB agento išpažintys: A. Litvinenko nužudė FSB (2) Šnipų apsuptyje: Rusijos specialiųjų tarnybų tinklas yra apraizgęs visą pasaulį (9) Pasklidus gandams apie pablogėjusią sveikatą, V. Putinas pasirodė viešumoje Teisininko S. Magnitskio mirtis Rusijoje – po kankinimų žiurkių pilname kalėjime (3) 1987 m. viduryje SSRS buvo pripažinta privati nuosavybė. Ūkinė nomenklatūra galėjo ja naudotis per vadinamuosius kooperatyvus – t. y. valstybinių įmonių ir privačių asmenų bendroves. Nuo 1988 m. vasaros kooperatyvai tapo pagrindiniu komjaunuoliškos privatizacijos įrankiu, ypač steigiant komercinius bankus, per kuriuos buvo atliekama nomenklatūrinė privatizacija.Kaip JAV Atstovų rūmų Bankų komitetui paliudijo buvęs KGB analitikas Jurijus Švecas, „nuo 1988 m. [...] kiekvieno KGB karininko prioritetas buvo steigti naujas įmones ir infiltruotis į esamas – įskaitant bankus“. KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas daug bendravo su „Maxwell Communication Corporation“ savininku Robertu Maxwellu, kurio iniciatyva buvo įsteigta verslininkų mokykla nomenklatūrai. Partijos turto privatizavimu rūpinosi iždininkas Nikolajus Kručina, jis 1990 m. vadovavo pervedimų į Vakarų bankus operacijai ir rinko pažymas apie „kapitalistų“ žinion atiduotas lėšas (1991 m. jis „nusklendė“ iš 9 aukšto). Tų metų rudenį keli KGB I vyriausiosios valdybos karininkai buvo perkelti dirbti į CK skyrių, kuris rūpinosi partijos turtu. KGB V valdybos viršininkas Filipas Bobkovas išleido specialiai atrinktiems KGB karininkams skirtą direktyvą, nurodančią nedelsiant pradėti teikti pasiūlymus dėl reikiamomis legendomis aprūpintų prekybos firmų ir finansinių institucijų steigimo. Tam tikslui ketinta panaudoti ir agentų tinklą. KGB ir SSKP pinigai sudarė 80 proc. įnašų į naujus bankus, biržas bei verslą. Gėlininkė – milijonierė Turtingiausia moterimi Estijoje pereinamuoju laikotarpiu tapo Tiiu Silves. Ji buvo matematikos mokytoja, o kai 1988 m. Estijoje buvo leista imtis individualios ūkinės veiklos, pradėjo turguje pardavinėti gėles ir pačios keptus kepinius. 1990 m. ji trečiąkart ištekėjo – šį kartą už rusų verslininko Genadijaus. Iš gėlių ji esą prasigyveno tiek, kad 1991 m. galėjo investuoti į sovietų sunkiosios pramonės paliktų metalų apyvartą. Iš pradžių ji keisdavo juos į vakarietiškas prekes – pavyzdžiui, už Vakarams parduotas 5 tonas metalo laužo gaudavo magnetofoną. Vėliau ėmė supirkinėti metalo laužą iš kitų posovietinių respublikų. Ji uždirbo milžiniškus pinigus ir buvo praminta „metalo karaliene“. Be to, jos įmonė išieškodavo rusų skolas Vakarų kreditoriams. Buvusi gėlininkė gyrėsi, kad jos „Silves Enterprise“ turi 22 filialus 8 valstybėse, o apyvarta keliskart viršija Estijos biudžetą. 1996 m. apie ją buvo sukurtas dokumentinis filmas „Pelenė iš Talino“, pasakojantis, kaip ji, sunkiai dirbdama ir niekieno nepadedama, praturtėjo. Taip jau susiklostė, kad „Silves Enterprise“ apsaugai vadovavo Reinas Sillaras – paskutinis Estijos KGB viršininkas (1990 m. kovo 17 d.–1991 m. gruodžio 18 d.), o anksčiau – KGB V skyriaus, kurio funkcija buvo persekioti opoziciją, viršininkas. Vėliau jis tapo T. Silves firmos Maskvos filialo vadovu. „Silves Enterprise“ kompanijoje dirbo dešimtys buvusių kagėbistų, „kad saugotų nuo mafijos“. Nieko nuostabaus, kad 1994 m. T. Silves buvo suteiktas kreditas. Tačiau 1996 m. buvo įsteigta Rusijos „Onako“ įmonės, pardavinėjusios Vakarams TNK naftą, antrinė įmonė „Onako Eesti“. Po metų R. Sillaras perėjo į naują darbą. Kagėbistai dingo, pinigai – taip pat, ir T. Silves liko su 4 mln. kronų skola. Teisme pralaimėjusi bylą, ji 1999 m. išvyko – kaip teigė, į Saudo Arabiją, kur esą ištekėjo už šeicho. 2000 m. jos įmonės jau neegzistavo. Netrukus ji sugrįžo ir apsigyveno su vyru provincijoje. Ji iki šiol nesupranta, kad buvo KGB marionetė, ir laiko save genialia verslininke. Gairės: rusija, ssrs, kgb, vladimiras kriučkovas, Filipas Bobkovas, Nikolajus Kručina, Reinas Sillaras, Petyras Čergilanovas, Grogoras Šopovas, Dimitras Ivanovas Puslapiai: 1 2 3 4 5 6
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/629082/kgb-pletoja-versla

KGB plėtoja verslą 2012.11.05 09:37 Persiųstipranešti klaidąspausdinti1 komentarai (nuotr. SCANPIX) Susiję straipsniai Buvusio KGB agento išpažintys: A. Litvinenko nužudė FSB (2) Šnipų apsuptyje: Rusijos specialiųjų tarnybų tinklas yra apraizgęs visą pasaulį (9) Pasklidus gandams apie pablogėjusią sveikatą, V. Putinas pasirodė viešumoje Teisininko S. Magnitskio mirtis Rusijoje – po kankinimų žiurkių pilname kalėjime (3) 1987 m. viduryje SSRS buvo pripažinta privati nuosavybė. Ūkinė nomenklatūra galėjo ja naudotis per vadinamuosius kooperatyvus – t. y. valstybinių įmonių ir privačių asmenų bendroves. Nuo 1988 m. vasaros kooperatyvai tapo pagrindiniu komjaunuoliškos privatizacijos įrankiu, ypač steigiant komercinius bankus, per kuriuos buvo atliekama nomenklatūrinė privatizacija.Kaip JAV Atstovų rūmų Bankų komitetui paliudijo buvęs KGB analitikas Jurijus Švecas, „nuo 1988 m. [...] kiekvieno KGB karininko prioritetas buvo steigti naujas įmones ir infiltruotis į esamas – įskaitant bankus“. KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas daug bendravo su „Maxwell Communication Corporation“ savininku Robertu Maxwellu, kurio iniciatyva buvo įsteigta verslininkų mokykla nomenklatūrai. Partijos turto privatizavimu rūpinosi iždininkas Nikolajus Kručina, jis 1990 m. vadovavo pervedimų į Vakarų bankus operacijai ir rinko pažymas apie „kapitalistų“ žinion atiduotas lėšas (1991 m. jis „nusklendė“ iš 9 aukšto). Tų metų rudenį keli KGB I vyriausiosios valdybos karininkai buvo perkelti dirbti į CK skyrių, kuris rūpinosi partijos turtu. KGB V valdybos viršininkas Filipas Bobkovas išleido specialiai atrinktiems KGB karininkams skirtą direktyvą, nurodančią nedelsiant pradėti teikti pasiūlymus dėl reikiamomis legendomis aprūpintų prekybos firmų ir finansinių institucijų steigimo. Tam tikslui ketinta panaudoti ir agentų tinklą. KGB ir SSKP pinigai sudarė 80 proc. įnašų į naujus bankus, biržas bei verslą. Gėlininkė – milijonierė Turtingiausia moterimi Estijoje pereinamuoju laikotarpiu tapo Tiiu Silves. Ji buvo matematikos mokytoja, o kai 1988 m. Estijoje buvo leista imtis individualios ūkinės veiklos, pradėjo turguje pardavinėti gėles ir pačios keptus kepinius. 1990 m. ji trečiąkart ištekėjo – šį kartą už rusų verslininko Genadijaus. Iš gėlių ji esą prasigyveno tiek, kad 1991 m. galėjo investuoti į sovietų sunkiosios pramonės paliktų metalų apyvartą. Iš pradžių ji keisdavo juos į vakarietiškas prekes – pavyzdžiui, už Vakarams parduotas 5 tonas metalo laužo gaudavo magnetofoną. Vėliau ėmė supirkinėti metalo laužą iš kitų posovietinių respublikų. Ji uždirbo milžiniškus pinigus ir buvo praminta „metalo karaliene“. Be to, jos įmonė išieškodavo rusų skolas Vakarų kreditoriams. Buvusi gėlininkė gyrėsi, kad jos „Silves Enterprise“ turi 22 filialus 8 valstybėse, o apyvarta keliskart viršija Estijos biudžetą. 1996 m. apie ją buvo sukurtas dokumentinis filmas „Pelenė iš Talino“, pasakojantis, kaip ji, sunkiai dirbdama ir niekieno nepadedama, praturtėjo. Taip jau susiklostė, kad „Silves Enterprise“ apsaugai vadovavo Reinas Sillaras – paskutinis Estijos KGB viršininkas (1990 m. kovo 17 d.–1991 m. gruodžio 18 d.), o anksčiau – KGB V skyriaus, kurio funkcija buvo persekioti opoziciją, viršininkas. Vėliau jis tapo T. Silves firmos Maskvos filialo vadovu. „Silves Enterprise“ kompanijoje dirbo dešimtys buvusių kagėbistų, „kad saugotų nuo mafijos“. Nieko nuostabaus, kad 1994 m. T. Silves buvo suteiktas kreditas. Tačiau 1996 m. buvo įsteigta Rusijos „Onako“ įmonės, pardavinėjusios Vakarams TNK naftą, antrinė įmonė „Onako Eesti“. Po metų R. Sillaras perėjo į naują darbą. Kagėbistai dingo, pinigai – taip pat, ir T. Silves liko su 4 mln. kronų skola. Teisme pralaimėjusi bylą, ji 1999 m. išvyko – kaip teigė, į Saudo Arabiją, kur esą ištekėjo už šeicho. 2000 m. jos įmonės jau neegzistavo. Netrukus ji sugrįžo ir apsigyveno su vyru provincijoje. Ji iki šiol nesupranta, kad buvo KGB marionetė, ir laiko save genialia verslininke. Gairės: rusija, ssrs, kgb, vladimiras kriučkovas, Filipas Bobkovas, Nikolajus Kručina, Reinas Sillaras, Petyras Čergilanovas, Grogoras Šopovas, Dimitras Ivanovas Puslapiai: 1 2 3 4 5 6
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/629082/kgb-pletoja-verslahttp://www.balsas.lt/naujiena/629082/kgb-pletoja-versla